BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

III MARŠRUTAS

Kėdainiai- Aristava- Kapliai-Šėta-Okainiai-Truskava-Lančiūnava-Aristava-Kėdainiai

Bendras kilometražas: 70 km

Aplankyti objektai ir vietovės:

  1. ARISTAVA -kaimu teka Nevėžio kairysis intakas Obelis ir jos intakas Malčius.
  2. Aukštieji Kapliai .Per gyvenvietę teka Obelis (Bublių tvenkinys) ir jos intakas Suleva, kuri skiria Aukštuosius nuo Žemųjų Kaplių. Yra žuvininkystės ūkis (įkurtas 1991 m.), medicinos punktas, Kėdainių profesinio rengimo centro skyrius.
  3. Šėta - miestelis Kėdainių rajone, Nevėžio žemumoje. Stovi mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1782 m.), yra ambulatorija, socialinis centras, Šėtos vidurinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, paštas, žemės ūkio technikos prekybos įmonė, girininkija. Per gyvenvietę teka Obelis.
  4. Songailų piliakalnis. Puiki vieta poilsiui šalia piliakalnio, kuris pagyvina vidurio Lietuvos lygumų kraštovazdį
  5. Okainiai. Gyvenvietė minima nuo 1585 m. 17 a. buvo karališkasis kaimas, kuris 1826 m. sudegė. - Gaisų botaninis zoologinis draustinis. Įsteigtas norint išsaugoti pelkyną su aplink esančiomis pievomis.
  6. Pavermenys. Pavermenio parkas įkurtas 19 a. jis užima 2,5 ha ploto.Truskavos pagrindinė mokykla. , biblioteka ir paštas.
  7. Truskava - Stovi mūrinė Šventosios Dvasios bažnyčia (įrengta 1945 m.), yra kultūros namai, rekolekcijų namai.
  8. Lančiūnava. Yra Šv. Kazimiero bažnyčia, veikia ambulatorija, Lančiūnavos pagrindinė mokykla, vaikų darželis, profesinio rengimo centro skyrius, biblioteka, paštas , kavinė, girininkija. Visame rajone garsėja savo daržininkais. Išlikusi dvaro sodyba su parku.Lančiūnavos miške (1747 ha) įkurtas Lančiūnavos miško botaninis draustinis
  9. Stasinė- išlikusi dvaro sodyba.

 

Rodyk draugams

Komentarai (2) »

II-MARŠRUTAS

Kėdainiai - Vilainių gyvenvietė - Apytalaukis - Tiskūnai - Gineitai - Šeteniai - Šventybrastis - Kėdainiai

 

Išvykimo data: 2010 04 25

Išvykimo laikas: 10 h

Grįžimo laikas: 16 h

Maršruto ilgis: 45 km

 

Kelionės aprašymas

Ankstyvas sekmadienio rytas džiugino šiltais saulės spinduliais. Oras buvo pasakiškai gražus. Todėl net nekilo abejonių, kad dviračių žygis gali neįvykti.

Beveik punktualiai sugužėjo pirmasis dviratininkų entuziastų ketvertukas ir kaip vėliau paaiškėjo vienintelis. Kaip bebūtų gaila kviestiems ir ragintiems prisijungti prie mūsų draugams ir bičiuliams atsirado nenumatytų reikalų. Reikalai yra reikalai, jie neatidėliotini ir svarbūs. Taigi pristatau ištikimus išvykos dalyvius: Reda,  Alfredas, Arūnas ir sveikiname prie mūsų  prisijungus  Ramintą.

Taigi stabtelėję prie parduotuvės prisipildėme kuprines gausia geriamo vandens atsarga, nes saulėtas rytas žadėjo labai šiltą dieną. Todėl troškulį numalšinti  geriausiai padės tik vanduo. Taigi susipažinę su maršrutu sėdome ant savo dviraties transporto priemonės ir leidomės į kelionę.  

  

 

Pasiekėme Apytalaukio dvarą, ši vieta kažkuo ypatinga, visiems priminė vaikystę, kai čia atmindavome būdami vaikai. Malonus sargas pasiūlė apžiūrėti dvarą supančią teritoriją, papasakojo, kad žadama pastatą renovuoti ir įrengti kaimo turizmą. Dvaras tikrai įspūdingas, tačiau nykstantis ir reikalaujantis remonto, todėl džiugu girdėti, kad toks didis statinys nebus pasmerktas sunykimui.

  Apytalaukio dvaras ir parkas
Jis įsikūręs už 5 km į šiaurę nuo Kėdainių, prie Nevėžio intako Alkupio. Pirmą kartą Apytalaukis paminėtas H.Vartbergės “Livonijos kronikoje” 1371 metais. Nuo XV amžiaus minimas Apytalaukio dvaras. Dvarą valdė Šiukštos, Karpiai, Tiškevičiai, Zabielos. Dvaro rūmai statyti XIX amžiaus viduryje, todėl turi neorenesansinio stiliaus elementų. XIX amžiaus antroje pusėje aplink dvarą užveistas mišraus tipo parkas, priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, o į pietryčius nuo rūmų - tvenkiniai. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo Apytalaukio dvaro rūmai, kurių dalis buvo atstatyta 1954 metais. Iki šiol išlikę neorenesanso dviaukščiai, su triaukščiais šoniniais rizalitais rūmai ir klasicisyinių ūkinių trobesių liekanos. 1819 m. įkurtas ir XIX amžiaus viduryje išplėstas 10,8 hektaro ploto parkas, turintis angliškojo parko bruožų.
1976 metais dvaro rūmuose įkurtas psichoneurologinis internatas, kuris tik prieš keletą metų iškeltas į Šlapaberžę. Tiesa, Apytalaukio rūmuose stovėjo senovinis iš ragų padarytų baldu komplektas, kuris 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį. 1947 m. pavyko surinkti ir išsaugoti dalį šių unikalių baldų. Šiuo metu jie eksponuojami Kėdainių krašto muziejuje.

     

 

    

Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Didiko Petro Šiukštos rūpesčiu 1635 m. vietoj medinės bažnyčios pradėta statyti mūrinė. 1902-1919 m. bažnyčia buvo suremontuota (tokia liko iki šių dienų). Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra barokinė, turinti Renesanso bruožų. Ji- lotyniško kryžiaus plano su vakarų pusėje įrengtu varpinės bokštu. Bažnyčios vidų dengia cilindriniai skliautai. Šalia bažnyčios yra parapijinės kapinės. Kapinėse ir bažnyčios rūsiuose palaidoti Apytalaukio savininkų Šiukštų ir Zabielų palikuonys.

 

                                           

Toliau leidomės tiesiuoju keliu link Tiskūnų. Tai labai gyvas kaimukas, gausus gyventojų. Stabtelėjome apsiprekinti kaimo parduotuvėlėje. Vėliau prisėdome prie Tiskūnų kultūros namų pasmaližiauti ledais ir pasišildyti saulės spinduliuose.  Įdomu buvo stebėti kaimo žmonių gyvenimo ir kasdienybės akimirkas. Sužavėjo lėto gyvenimo tempo būvimas, čia niekas neskuba, nėra pašėlusio miesto greičio, kaimo gyventojai tarsi stengiasi užfiksuoti ir įprasminti kiekvieną gyvenimo akimirką. Noras bendrauti, pasipasakoti, pasidalinti patirtimi, pagalba - tai kaimo žmonių gyvenimo dalis. O kokia miesto žmogaus kasdienybė? Palikome šį retorinį klausimą kiekvieno individualiai interpretacijai ir sėdę ant dviratukų pajudėjome į Gineitus.

                                                         

Gineitų kaime, buvusios Urbšių tėvonijos vietoje užtikome stogastulpį tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui atminti.

                                             

 

Pasiekėme Šetenius. Nuostabi vieta, nepakartojamai ramus gamtos kampelis. Parke gausu skulptūrų. Čia nusprendėme papietauti. Linksmai šnekučiuojantis, dalinantis patirtais įspūdžiais ir patyrimais ėmėme svarstyti apie tolimesnius maršrutus, bet nusprendėme pasilikti prie savo idėjos ir tikslo - aplankyti Kėdainių kaimus ir miestelius, susipažinti su šių vietų lankytinais ir žinomais objektais.

                                       

 

 

Česlavo Milošo gimtinė ir kultūros centras Šeteniuose
1999 metų birželio 12 dieną, ant Nevėžio upės šlaito, buvusio svirno vietoje, įkurtas rašytojo Česlavo Milošo kultūros centras. Jame vyksta literatūros vakarai, susitikimai, konferencijos, veikia Česlovui Milošui skirta ekspozicija. Centrą supa gražus parkas, kuriame stovi koplytstulpiai ir skulptūros, skirtos Šeteniams ir juose gimusiam Česlavui Milošui.
Tarptautinis medžio skulptorių simpoziumas „Isos slėnis 2001″ buvo pirmasis menininkų projektas Česlavo Milošo gimtinėje įsteigtame konferencijų bei meninių projektų centre.

 

                                         

 

                                                                

Palikom Šetenius, bet pažadėjom dar čia būtinai sugrįžti. Nusprendėme minti ne keliu, o pievų takučiu. Keliukas buvo nelygus ir duobėtas todėl minant teko paplušėti ir gerai išmanevruoti. Numynėme keletą kilometrų ir baigėsi kelias, atsivėrė didelis dirbamos žemės plotas. Vyriškoji pusė įvertino, kad žemė sausa ir nekils problemų važiuoti šia danga ir taip greičiau pavyks ,,išsimušti” į kelią. Deja, likus apie 10 metrų iki asfalto pradėjome smigti ir klimti į žemę.  Taigi pasitvirtino nerašyta taisyklė ,,Nemesk kelio dėl takelio‘‘.

 

                                     

     

Na ir pagaliau pasiekėme paskutinį kelionės tikslą  - Šventybrastį.  Išties jaukus, nedidelis kaimelis. Pirmiausia pasukome ieškoti Nevėžio, kad galėtume nuplauti savo transporto priemones.

                                          

Per kaimą teka Nevėžio intakas - Švento Jono upė.

Šventybrastyje yra 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, taip pat Č. Milošo senelių kapas.

                             

 

Apylinkėse įkurtas Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis.

 

 

Paminklas Lietuvos nepriklausomybei 
Nuo bažnyčios Nevėžio šlaitu besileidžiantys laiptai veda prie paminklo Lietuvos nepriklausomybei, kurį 1937 m. sukūrė skulptorius K. Rameika.

 

 

Šventybrasčio ąžuolai
Šventybrasčio ąžuolai auga Kėdainių kaimiškojoje seniūnijoje, Šventybrasčio kaime, esančiame Nevėžio pakrantėje, prie Brastos upelio. Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, apaugusi ąžuolais. Šiandien teišlikę keturi. Medžių aukštis -21-24 m, skersmenys - 1,2 -1,8 m. 1960 metais ąžuolai paskelbti gamtos, nuo 1987 metų laikomi respublikinės reikšmės paminklais. 1863 -ųjų metų spalį čia vyko A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Žuvę kovotojai palaidoti Šventybrastyje.

 

Šventybrasčio Jėzaus atsimainymo bažnyčia
1744 m. Šventybrasčio savininkas grafas Zaviša pastatydino medinę Jėzaus atsimainymo bažnyčią. 1873 m. prie bažnyčios pastatyta medinė varpinė, o 1880 m. prie abiejų šonų primūryti priestatai.

                                                                     

 

Apvažinėję ir apžiūrėję visas lankytinas vietas ir gražiausius kaimelio gamtos kampelius turėjome su gilia nostalgija leistis kelionėn į Kėdainius.

Sugrįžus į miestą apturėjome avariją, tiksliau  dviejų  dviratininkų susidūrimas. Kadangi aš buvau įvykio dalyvė, tai norėčiau išsamiau aprašyti šį susidūrimą :)

O viskas buvo taip…..

Važiuojant Vilainių gyvenvietės šaligatviu su kolega aptarinėjome išvykos maršrutą ir dalinomės patirtais įspūdžiais. Priartėjome prie sankryžos ir kiekvienas savo minčių vedinas tęsėm važiavimą, deja, mintys nesusišnekėjo ir dviračiai rėžėsi vienas į kitą. Aš atsipirkau rankos sumušimu, o mano kolega kojos kelio nubrozdinimu ir kojos piršto nykstelėjimu, verta pamynėti , kad be visų traumų patyrimo nukentėjo ir jo dviratukas, kuris atsipirko priekinės žvaigždės sulužimu. Taigi, mano kolega jautėsi ,,rimtai” nukentėjęs ir nusprendė , kad būtina įsigyti šalmą , kuris užtikrintų galvos apsaugą nuo rimtesnių traumų, laimei šis susidūrimas nebuvo toks stiprus, ir  mūsų galvos liko sveikos. Mane šis įvykis paskatino įsigyti dviratininko pirštines ,kurios apsaugo delnus nuo nubrozdinimų, manau jei būčiau mūvėjus pirštines , būčiau išvengus stipraus rankos sumušimo, ko išvengė mano kolega . Taigi būtina keliaujant  dviračiu pasirūpinti savo saugumu ir kuo ankčiau nuspręsti ir susitarti į kurią pusę suksite kai artėjate prie sankryžos.

Rodyk draugams

Komentarai (8) »

I- MARŠRUTAS

 

Kėdainiai - Bartkūniškiai - Ąžuolaičiai - Dotnuva - Akademija - Kėdainiai

 

Išvykimo data: 2010 04 11

Išvykimo laikas: 14 h

Grįžimo laikas: 19 h

Maršruto ilgis: 42 km

 

Išvykos dviračiais tikslas - turiningai ir aktyviai praleisti pavasario saulėtą sekmadienio dieną,

susipažinti su miestelių ir kaimo apylinkių lankytinomis vietomis, gamta, istoriniais objektais.

 

Kelionės aprašymas

Netikėtai pasikeitęs išvykos dalyvių skaičius privertė  pakeisti planuotos išvykos maršrutą ir išvykimo laiką. Nors  sprendimas sudaryti naują maršrutą buvo skubus ir daug nesvarstytinas, tačiau pateisino visų dalyvių lūkesčius .

 

Minant dviračiais kelionės susidomėjimą žadino vieno dalyvio pasakojimai apie mūsų aplankomų kaimų ir miestelių užimtumą, etnines šventes, gyventojus, lankytinas vietas, istorinius įvykius.

 

Pirmasis mūsų pasiektas kaimas - BARTKŪNIŠKIAI .                                 Bartkūniškių kaimas

 

3 km į šiaurės vakarus nuo Kėdainių, Smilgos upės dešiniajame krante. Gyvenvietės pakraštyje į Smilgą įteka Klamputis (ant jo įrengti du tvenkinukai).

 

Smilga

 

 

 

          Lipliūnų kapinaitės - sužavėjo švara, tvarka ir dvelkiančia ramybe.

 

 

Maloniai nustebino vienos sodybos šeimininkų įdomus sumanymas: prie originalaus medžio pritvirtintas stendas su užrašu:,, PASODINAI MEDĮ, UŽAUGINAI VAIKUS. GALI SAKYT - PRAGYVENAI NE VELTUI‘‘. Graži mintis ir idėja priverčianti bent akimirkai susimąstyti apie gyvenimo prasmę.

 Originalu

 

 

Pasiekėme Dotnuvos - Josvainių miškų biosferos poligoną, kurio  plotas - 5781,86 ha. Poligono steigimo pagrindiniai tikslai - išsaugoti Dotnuvos-Josvainių miškų ekosistemą, kurioje gyvena juodieji gandrai, vidutiniai geniai, užtikrinti gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, propaguoti biologinės įvairovės išsaugojimo idėjas ir būdus.

 

 

 

Smilgos kraštovaizdžio draustinis - savivaldybės kraštovaizdžio draustinis vidurio Lietuvoje, Kėdainių rajone, Krakių seniūnijoje, Smilgos upės slėnyje.

Draustinis įkurtas 1992 m., užima 133 ha plotą. Jame saugoma Smilgos slėnio natūralios augalų bendrijos, retų rūšių augalų augimvietės. Iš saugomų augalų randami meškinis česnakas, vyriškoji gegužraibė, pievinis kardelis. Be to, draustinyje skraido retos drugių rūšys - pietinė hesperija ir kraujalakinis melsvys.

 

 Smilgos kraštovaizdžio draustinis

 

 

Didžioji kelio važiamoji dangos dalis buvo žvirkelis, tačiau per pastarąsias paskutines dienas vyravęs lietingas oras kelio dangos žvyrą suspaudė ir dvirčiu  minant nesijautė jokių nepatogumų.

 Kelias

 

 

Ąžuolaičiai - kaimas Kėdainių rajone, 3 km į pietvakarius nuo Dotnuvos. Ąžuolaičių seniūnaitija. Yra biblioteka. Per kaimą teka Jaugila (Smilgos intakas), iš vakarų prieina Ąžuolaičių miškas. Pro kaimą eina Dotnuvos-Palainiškių kelias.

 

    Miškas žavi žibuoklių gausa, šios mėlynos gėlytės ir čiulbantys paukščiai  praneša apie bundančią gamtą ir jos atsiveriantį grožį.

 

                             Miškas         Jaugila

 

 

 

Pagaliau pasiekėme pirmąjį miestelį - Dotnuvą, prieš išvykstant interneto pagalba  pasidomėjome jo istorija.

Dotnuva - miestelis Kėdainių rajone, šalia kelio Kėdainiai-Šiauliai. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Gyvenvietė minima nuo XIV a., 1372 metais žinoma kaip valsčiaus centras, 1582 m. vadinama miesteliu. Dotnuva gavo miesto teises. 1777 m. karalius Stanislovas Augustas suteikė privilegiją rengti vieną savatinį turgų ir keturias metines muges.

 

Pavadinimo kilmė

Nors lotyniškuose raštuose 1382 m. minima forma Datinen, tačiau vėlesnė vyraujanti forma buvo Dotnava (vartota iki XX a. vidurio). Anksčiau šiuo vardu vadinosi ir šalia miestelio pratekanti upė - Dotnuvėlė, tad manoma, kad miestelio pavadinimas kilo nuo upėvardžio ir yra hidroniminės kilmės.

 Dotnuvos ženklas

 

 Dotnuvos kultūros namai Dotnuvos kultūros namai

 

Buvęs vaikų darželis        Kadaise buvęs vaikų darželis

 

  

Dotnuvos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir vienuolynas
Iki 1636 m. buvo pastatyta pirmoji Dotnuvos bažnyčia. 1701 m. V.Bžostovskis ir jo žmona K.Mlečkaitė Dotnuvoje įkūrė bernardinų vienuolyną, kurio mūrinis pastatas išaugo 1768 m. Vėlyvojo baroko stiliaus Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia baigta statyti 1810 m.. Kadangi dvarininkai Chrapovickiai iš dalies finansavo Dotnuvos bažnyčios statybą, centrinio altoriaus frizas yra papuoštas Chrapovickių giminės herbo gipsiniu medaliu. Dotnuvos vienuolynas už aktyvų dalyvavimą 1831m. ir 1863 m. sukilimuose, caro valdžios 1835 m. buvo uždarytas, o vienuoliai ištremti į Sibirą. 1990 m. Dotnuvoje įkurtas kapucinų vienuolynas (įkūrėjas Tėvas Stanislovas). Dotnuvos bažnyčioje gausu meno vertybių: paveikslų, altorių, skulptūrų. Vienuolyne yra biblioteka ir liturginių rūbų muziejus.

 

 Bažnyčia ir vienuolynas

 

Pradinė mokykla Naujai renovuota pagrindinė Dotnuvos mokykla.

 

Globos namai     Senelių namai, buvusios senosios ligoninės pastate.

 

Mišraus stiliaus Dotnuvos dvaro parkas įkurtas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje šiaurinėje Dotnuvėlės upelio pusėje, o vėliau buvo palaipsniui papildomas. Jame vyrauja geometrinio išplanavimo elementai. Rytinėje pusėje parkas šliejasi prie kelio ” Kėdainiai - Šeduva “. Pagrindinė parko kompzicinė ašis - plati įvažiavimo alėja, vedanti link  trijų aukštų Žemdirbystės instituto rūmų. Takų tinkle dominuoja spinduliškai nuo rūmų atsišakojantys takai ir alėjos. Už naujųjų rūmų  yra žiedinis kanalas su sala ir joje esančiais dvaro rūmais. Į  salą veda gražus, iki šių dienų išlikęs tiltelis. Šalia  teka Dotnuvėlės upelis.  Priešais instituto rūmus yra nedidelis, bet malonus akiai parteris. Parke pastatytas paminklas buvusiam Žemės ūkio akademijos rektoriui ir švietimo ministrui prof. Juozui Tonkūnui (1894-1968) ir Dotnuvos žemės ūkio technikumo savanoriams, žuvusiems kovose dėl Klaipėdos krašto išvadavimo.

 Parke įrengta gana patogi takų ir pravažiavimo keliukų sistema. Vyrauja vietiniai medžiai ir krūmai. Dotnuvos parkas 1958 m. buvo paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. - respublikinės reikšmės gamtos paminklu. 

 

        Parkas       

 

           

  Dėl laiko sumetimų į Kėdainius sugrįžti nusprendėme tiesiuoju KK144 keliu. Kadangi buvo sekmadienis tai didelio ir intensyvaus mašinų srauto nebuvo.  Šio kelio ruožo šalikėlės plačios, todėl jautėmės saugiai mindami šalikele.

 

  Pakeliui stabtelėjome prie Urniežių kaimelio kapinaičių

.Kapinaitės

 

Taigi apibendrinant išvyką norėčiau išskirti keletą pastebėjimų ir patarimų:

  • Būtina detaliai susiplanuoti išvykos maršrutą, pasižymėti norimus aplankyti objektus, tuomet išvyka tampa  prasmingesnė ir idomesnė.
  • Išvykti į žygį su dviračiais geriausiai anksti ryte, kad nereikėtų sekti laikrodžio ir skubintis grįžti su šviesa.
  • Vykstant per vienkiemius ir kaimus reikia saugotis šunų. Sutikom per visą kelionę tris nedraugiškus keturkojus, vienas itin piktas, didelis rotveileris, čia reikėjo pasitelkti visas jėgas ir minti kiek kojos išgali, laimei pavyko pabėgti. Taigi priemonės apsisaugoti nuo agresyvių ir piktų šunų būtinos!

Rodyk draugams

Komentarai (1) »