BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

II-MARŠRUTAS

Kėdainiai - Vilainių gyvenvietė - Apytalaukis - Tiskūnai - Gineitai - Šeteniai - Šventybrastis - Kėdainiai

 

Išvykimo data: 2010 04 25

Išvykimo laikas: 10 h

Grįžimo laikas: 16 h

Maršruto ilgis: 45 km

 

Kelionės aprašymas

Ankstyvas sekmadienio rytas džiugino šiltais saulės spinduliais. Oras buvo pasakiškai gražus. Todėl net nekilo abejonių, kad dviračių žygis gali neįvykti.

Beveik punktualiai sugužėjo pirmasis dviratininkų entuziastų ketvertukas ir kaip vėliau paaiškėjo vienintelis. Kaip bebūtų gaila kviestiems ir ragintiems prisijungti prie mūsų draugams ir bičiuliams atsirado nenumatytų reikalų. Reikalai yra reikalai, jie neatidėliotini ir svarbūs. Taigi pristatau ištikimus išvykos dalyvius: Reda,  Alfredas, Arūnas ir sveikiname prie mūsų  prisijungus  Ramintą.

Taigi stabtelėję prie parduotuvės prisipildėme kuprines gausia geriamo vandens atsarga, nes saulėtas rytas žadėjo labai šiltą dieną. Todėl troškulį numalšinti  geriausiai padės tik vanduo. Taigi susipažinę su maršrutu sėdome ant savo dviraties transporto priemonės ir leidomės į kelionę.  

  

 

Pasiekėme Apytalaukio dvarą, ši vieta kažkuo ypatinga, visiems priminė vaikystę, kai čia atmindavome būdami vaikai. Malonus sargas pasiūlė apžiūrėti dvarą supančią teritoriją, papasakojo, kad žadama pastatą renovuoti ir įrengti kaimo turizmą. Dvaras tikrai įspūdingas, tačiau nykstantis ir reikalaujantis remonto, todėl džiugu girdėti, kad toks didis statinys nebus pasmerktas sunykimui.

  Apytalaukio dvaras ir parkas
Jis įsikūręs už 5 km į šiaurę nuo Kėdainių, prie Nevėžio intako Alkupio. Pirmą kartą Apytalaukis paminėtas H.Vartbergės “Livonijos kronikoje” 1371 metais. Nuo XV amžiaus minimas Apytalaukio dvaras. Dvarą valdė Šiukštos, Karpiai, Tiškevičiai, Zabielos. Dvaro rūmai statyti XIX amžiaus viduryje, todėl turi neorenesansinio stiliaus elementų. XIX amžiaus antroje pusėje aplink dvarą užveistas mišraus tipo parkas, priešais rūmus įrengtas dekoratyvinis baseinas, o į pietryčius nuo rūmų - tvenkiniai. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo Apytalaukio dvaro rūmai, kurių dalis buvo atstatyta 1954 metais. Iki šiol išlikę neorenesanso dviaukščiai, su triaukščiais šoniniais rizalitais rūmai ir klasicisyinių ūkinių trobesių liekanos. 1819 m. įkurtas ir XIX amžiaus viduryje išplėstas 10,8 hektaro ploto parkas, turintis angliškojo parko bruožų.
1976 metais dvaro rūmuose įkurtas psichoneurologinis internatas, kuris tik prieš keletą metų iškeltas į Šlapaberžę. Tiesa, Apytalaukio rūmuose stovėjo senovinis iš ragų padarytų baldu komplektas, kuris 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį. 1947 m. pavyko surinkti ir išsaugoti dalį šių unikalių baldų. Šiuo metu jie eksponuojami Kėdainių krašto muziejuje.

     

 

    

Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Didiko Petro Šiukštos rūpesčiu 1635 m. vietoj medinės bažnyčios pradėta statyti mūrinė. 1902-1919 m. bažnyčia buvo suremontuota (tokia liko iki šių dienų). Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra barokinė, turinti Renesanso bruožų. Ji- lotyniško kryžiaus plano su vakarų pusėje įrengtu varpinės bokštu. Bažnyčios vidų dengia cilindriniai skliautai. Šalia bažnyčios yra parapijinės kapinės. Kapinėse ir bažnyčios rūsiuose palaidoti Apytalaukio savininkų Šiukštų ir Zabielų palikuonys.

 

                                           

Toliau leidomės tiesiuoju keliu link Tiskūnų. Tai labai gyvas kaimukas, gausus gyventojų. Stabtelėjome apsiprekinti kaimo parduotuvėlėje. Vėliau prisėdome prie Tiskūnų kultūros namų pasmaližiauti ledais ir pasišildyti saulės spinduliuose.  Įdomu buvo stebėti kaimo žmonių gyvenimo ir kasdienybės akimirkas. Sužavėjo lėto gyvenimo tempo būvimas, čia niekas neskuba, nėra pašėlusio miesto greičio, kaimo gyventojai tarsi stengiasi užfiksuoti ir įprasminti kiekvieną gyvenimo akimirką. Noras bendrauti, pasipasakoti, pasidalinti patirtimi, pagalba - tai kaimo žmonių gyvenimo dalis. O kokia miesto žmogaus kasdienybė? Palikome šį retorinį klausimą kiekvieno individualiai interpretacijai ir sėdę ant dviratukų pajudėjome į Gineitus.

                                                         

Gineitų kaime, buvusios Urbšių tėvonijos vietoje užtikome stogastulpį tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui atminti.

                                             

 

Pasiekėme Šetenius. Nuostabi vieta, nepakartojamai ramus gamtos kampelis. Parke gausu skulptūrų. Čia nusprendėme papietauti. Linksmai šnekučiuojantis, dalinantis patirtais įspūdžiais ir patyrimais ėmėme svarstyti apie tolimesnius maršrutus, bet nusprendėme pasilikti prie savo idėjos ir tikslo - aplankyti Kėdainių kaimus ir miestelius, susipažinti su šių vietų lankytinais ir žinomais objektais.

                                       

 

 

Česlavo Milošo gimtinė ir kultūros centras Šeteniuose
1999 metų birželio 12 dieną, ant Nevėžio upės šlaito, buvusio svirno vietoje, įkurtas rašytojo Česlavo Milošo kultūros centras. Jame vyksta literatūros vakarai, susitikimai, konferencijos, veikia Česlovui Milošui skirta ekspozicija. Centrą supa gražus parkas, kuriame stovi koplytstulpiai ir skulptūros, skirtos Šeteniams ir juose gimusiam Česlavui Milošui.
Tarptautinis medžio skulptorių simpoziumas „Isos slėnis 2001″ buvo pirmasis menininkų projektas Česlavo Milošo gimtinėje įsteigtame konferencijų bei meninių projektų centre.

 

                                         

 

                                                                

Palikom Šetenius, bet pažadėjom dar čia būtinai sugrįžti. Nusprendėme minti ne keliu, o pievų takučiu. Keliukas buvo nelygus ir duobėtas todėl minant teko paplušėti ir gerai išmanevruoti. Numynėme keletą kilometrų ir baigėsi kelias, atsivėrė didelis dirbamos žemės plotas. Vyriškoji pusė įvertino, kad žemė sausa ir nekils problemų važiuoti šia danga ir taip greičiau pavyks ,,išsimušti” į kelią. Deja, likus apie 10 metrų iki asfalto pradėjome smigti ir klimti į žemę.  Taigi pasitvirtino nerašyta taisyklė ,,Nemesk kelio dėl takelio‘‘.

 

                                     

     

Na ir pagaliau pasiekėme paskutinį kelionės tikslą  - Šventybrastį.  Išties jaukus, nedidelis kaimelis. Pirmiausia pasukome ieškoti Nevėžio, kad galėtume nuplauti savo transporto priemones.

                                          

Per kaimą teka Nevėžio intakas - Švento Jono upė.

Šventybrastyje yra 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, taip pat Č. Milošo senelių kapas.

                             

 

Apylinkėse įkurtas Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinis.

 

 

Paminklas Lietuvos nepriklausomybei 
Nuo bažnyčios Nevėžio šlaitu besileidžiantys laiptai veda prie paminklo Lietuvos nepriklausomybei, kurį 1937 m. sukūrė skulptorius K. Rameika.

 

 

Šventybrasčio ąžuolai
Šventybrasčio ąžuolai auga Kėdainių kaimiškojoje seniūnijoje, Šventybrasčio kaime, esančiame Nevėžio pakrantėje, prie Brastos upelio. Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, apaugusi ąžuolais. Šiandien teišlikę keturi. Medžių aukštis -21-24 m, skersmenys - 1,2 -1,8 m. 1960 metais ąžuolai paskelbti gamtos, nuo 1987 metų laikomi respublikinės reikšmės paminklais. 1863 -ųjų metų spalį čia vyko A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Žuvę kovotojai palaidoti Šventybrastyje.

 

Šventybrasčio Jėzaus atsimainymo bažnyčia
1744 m. Šventybrasčio savininkas grafas Zaviša pastatydino medinę Jėzaus atsimainymo bažnyčią. 1873 m. prie bažnyčios pastatyta medinė varpinė, o 1880 m. prie abiejų šonų primūryti priestatai.

                                                                     

 

Apvažinėję ir apžiūrėję visas lankytinas vietas ir gražiausius kaimelio gamtos kampelius turėjome su gilia nostalgija leistis kelionėn į Kėdainius.

Sugrįžus į miestą apturėjome avariją, tiksliau  dviejų  dviratininkų susidūrimas. Kadangi aš buvau įvykio dalyvė, tai norėčiau išsamiau aprašyti šį susidūrimą :)

O viskas buvo taip…..

Važiuojant Vilainių gyvenvietės šaligatviu su kolega aptarinėjome išvykos maršrutą ir dalinomės patirtais įspūdžiais. Priartėjome prie sankryžos ir kiekvienas savo minčių vedinas tęsėm važiavimą, deja, mintys nesusišnekėjo ir dviračiai rėžėsi vienas į kitą. Aš atsipirkau rankos sumušimu, o mano kolega kojos kelio nubrozdinimu ir kojos piršto nykstelėjimu, verta pamynėti , kad be visų traumų patyrimo nukentėjo ir jo dviratukas, kuris atsipirko priekinės žvaigždės sulužimu. Taigi, mano kolega jautėsi ,,rimtai” nukentėjęs ir nusprendė , kad būtina įsigyti šalmą , kuris užtikrintų galvos apsaugą nuo rimtesnių traumų, laimei šis susidūrimas nebuvo toks stiprus, ir  mūsų galvos liko sveikos. Mane šis įvykis paskatino įsigyti dviratininko pirštines ,kurios apsaugo delnus nuo nubrozdinimų, manau jei būčiau mūvėjus pirštines , būčiau išvengus stipraus rankos sumušimo, ko išvengė mano kolega . Taigi būtina keliaujant  dviračiu pasirūpinti savo saugumu ir kuo ankčiau nuspręsti ir susitarti į kurią pusę suksite kai artėjate prie sankryžos.

Rodyk draugams

Komentarai (8) »